Skiriami du kepenų suriebėjimo tipai: įtakotas alkoholio ir nealkoholinis.

Apie pastarąjį pakalbėkime išsamiau, nes iki šiol vyrauja nuomonė, kad dėl šios būklės kalti riebalai.

Nealkoholinis kepenų suriebėjimas atsiranda, kai kepenų ląstelėse pradeda kauptis per daug riebalų. Atrodytų, čia galime padėti tašką, nes riebalai yra ir marse riebalai. Visgi mūsų kūnų biochemija per daug sudėtinga, kad čia sustotume.

Dažniausios suriebėjimo priežastys yra faktoriai, lemiantys antro tipo cukrinį diabetą: nesubalansuota mityba (per daug angliavandenių ir, ypač, grynojo cukraus), antsvoris, atsparumas insulinui ir mažai fizinio aktyvumo.

Valgant angliavandenius, jie ląstelėje virsta energija. Kai poreikis patenkinamas, pertekliniai angliavandeniai keliauja į kepenis, kur yra apdorojami ir paverčiami efektyviausia organizmo investicija – riebalais. Atėjus badmečiui šie riebalai būtų panaudoti energijai gaminti ir gyvybei palaikyti. Kadangi badmečių civilizuotame pasaulyje nebūna, o valgome mes gerokai per daug, riebalai ima kauptis ne tik ant pilvo, bet atidedami ir kepenyse.

Jei riebalai kaupiasi ilgą laiką, kepenyse prasideda uždegiminė reakcija, kuri gali pažeisti ląsteles ir sukelti rimtesnes problemas, pavyzdžiui, fibrozę, cirozę ar kepenų nepakankamumą.

Riziką didinantys faktoriai:

🔹 Antsvoris ir nutukimas (ypač pilvo srityje).

🔹 Per didelis cukraus ir rafinuotų angliavandenių vartojimas.

🔹 Mažas fizinis aktyvumas.

🔹 Atsparumas insulinui / prediabetas / diabetas.

Kepenų suriebėjimo riziką gali atskleisti trigliceridai lipidogramoje – rodiklis virš 1 mmol/l įspėja, kad angliavandenių valgote per daug, o judate per mažai.