Kylanti šlapimo rūgštis dažniausiai asocijuojama su podagros grėsme, bet iš tiesų ją reikėtų pirmiausiai sieti su aukštu spaudimu, nutukimu, metaboliniu sidnromu, cukriniu diabetu ir kraujagyslių bei širdies ligomis. Čia galėtume padėti tašką ir priimti akivaizdų sprendimą: šlapimo rūgštis – pagrindinis priešas, tereikia ją nuteisti, bet kokiomis priemonėmis sumažinti ir visos problemos išsispręs.

Vadovaujantis tokia logika, mūsų organizmus galima pavadinti na, mažų mažiausia, idiotais. Kam intensyviai gaminti ir palaikyti kažką, kas tave žudo? Reikėtų tiesiog nustoti gaminti šlapimo rūgštį (o dar būtų gerai ir cholesterolį) ir visi taptų sveikais bei lieknais.

Šiandien nustebinsiu ju papasakodama, kad žmogus ir kai kurie primatai specialiai evoliucijos eigoje “išjungė” fermentą – urikazę, skaidančią šlapimo rūgštį. Daugelis gyvūnų šio fermento dėka geba šlapimo rūgštį paversti vandenyje tirpiomis dalimis, kad organizmas ją lengvai pašalintų. Žmogus ir daugelis primatų kažkodėl nusprendė šio skaidymo būdo atsikratyti ir dėl to turėti kelis kartus aukštesnę šlapimo rūgšties kraujyje koncentraciją. Įvyko šis evoliucinis pokytis prieš maždaug 17 milijonų metų, kai mes dar laipiojome medžiais ir mitybos grandyje buvome jokie ne gamtos karaliai.

Kodėl gi išnyko fermentas, pasmerkęs žmogų aukštesniai šlapimo rūgščiai ir jos sukeliamoms ligoms?

-Turbūt nelabai buvo reikalingas ar veiksnus? bandysit spėti jūs.

Ot ir ne. Pelės, kurioms specialiai genetiškai pašalinama urikazė, tegyvena mėnesį. O žmogus, net ir kankinamas podagros, gyvena ilgai.

-O tai gal net ir neturėjo žmogus tos urikazės?

Turėjo. Mat urikazės genas yra, o paties baltymo-ne.

Urikazės praradimo detektyvas verčia į šlapimo rūgštį pažvelgti kitu kampu. Kodėl mūsų pirmtakai evoliucijos eigoje atsikratė tokio svarbaus apsauginio reguliavimo mechanizmo? Gal visgi šlapimo rūgštis – ne tik kenksmingos atliekos, o didžiulę įtaką išgyvenimui turintis substratas? Gal ji pati ne ką mažiau apsauginis mechanizmas, reikalingas išgyvenimui?

Seniausia hipotezė teigia, kad šlapimo rūgštis struktūriškai labai panaši į specifinius smegenų stimuliatorius (pavyzdžiui, kofeiną). Šlapimo rūgšties kilimas evoliucijos eigoje asocijuojamas su augančiu intelektu. Beje, kai kuriais tyrimais yra fiksuojamas ryšys tarp itin aukšto intelekto, genialumo ir podagros ankstyvame amžiuje. Visgi, atliekant tyrimus nebuvo atsižvelgta į mitybos įpročius, kultūrinius ir socialinius skirtumus, tad rezultatai nėra vienareikšmiški.

Dar viena iš mokslininkų daromų prielaidų – aukštesnė šlapimo rūgštis padėjo mūsų protėviams efektyviau kaupti riebalus po to, kai pavalgydavo vaisių. Maisto pertekliaus laikais tai skamba nelogiškai, tačiau evoliucijos eigoje žmogų nuolat lydėdavo bado periodai, tad efektyviai užaugantis riebalinis sluoksnis ir fiziologinis atsparumas insulinui buvo kertiniai išgyvenimą sąlygojantys kriterijai. Kadangi maistas pasikeitė per 100 metų, o evoliucijai ir DNR pokyčiams prireikia milijonų, natūralu, kad tuščių ir kaloringų, fruktoze prisotintų produktų kontekste mūsų kūnai ima byrėti, nes badas taip ir neateina.

Kita teorija urikazės išnykimą sieja su šlapimo rūgšties antioksidacinėmis funkcijomis. Taip, nesuklydote. Ši medžiaga – ne tik puldinėja mūsų sąnarius, daug svarbesnė jos funkcija yra kova su laisvaisiais radikalais kraujagyslėse. Iš tiesų, tai vienas svarbiausių antioksidantų organizme. Mokslininkai daro prielaidą, kad šlapimo rūgšties kilimas buvo kompensacija už tai, kad žmogaus protėviai prarado gebėjimą gaminti kitą antioksidantą – vitaminą C. Aukštesni šlapimo rūgšties lygiai greičiausiai padėjo hominidams prailginti savo gyvenimo laiką apsisaugant nuo onkologinių procesų. Be to, šlapimo rūgštis itin efektyviai apsaugo smegenis nuo degeneracinių procesų, siejamų su oksidacine pažaida, tokių kaip Alzheimeris, Parkinsonas, sklerozė.

Kylanti šlapimo rūgštis tyrimuose pasėja nerimą ir priverčia imtis veiksmų. Paradoksalu, bet oficialios rekomendacijos ir gydymo strategija yra totaliai prieštaraujanti logikai. Jei šlapimo rūgštis – antioksidantas, kodėl ją bandoma mažinti neieškant kilimo priežasčių? Jei ji – fruktozės pertekliaus indikatorius, kodėl “gydoma” purinų junginių (baltymų) apribojimu, o ne dieta, kontroliuojančia cukrų, įskaitant ir tą “naudingą” iš vaisių? Kodėl nekvescionuojama sąsaja su diabetu, taigi ir angliavandenių pertekliumi racione, o kalti padaromi baltyminiai produktai? Daug tokių „kodėl“ sukasi mano galvoje ir vienas viską apimantis teiginys: neieškokime blogio organizme, ieškokime blogio, sargdinančio organizmą, mūsų pasirinkimuose.