Kepenų sandara

Kepenys yra sudėtingas organas, kurio struktūra tiesiogiai susijusi su atliekamomis funkcijomis. Jos sudarytos iš daugybės specializuotų ląstelių ir audinių, leidžiančių efektyviai filtruoti kraują, gaminti tulžį, detoksikuoti organizmą ir reguliuoti medžiagų apykaitą. Pagrindinis funkcinis vienetas – kepenų skiltelė. Būtent ši struktūra užtikrina, kad į organizmą patekusios maistinės medžiagos, vaistai ar hormonai būtų tinkamai paskirstomi. Pažeidus skiltelinę struktūrą, pavyzdžiui, cirozės atveju, kepenys nebegali normaliai atlikti savo darbo.

Kepenų segmentai, skiltelės (lobules), sudarytos iš kepenų ląstelių – hepatocitų

Kraujo tiekimas

Kepenys – unikalus organas, nes gauna kraują iš dviejų pagrindinių šaltinių:

• Vartų vena (vena portae hepatis) – atneša maistingųjų medžiagų kupiną kraują iš žarnyno, blužnies ir kasos.
• Kepenų arterija (arteria hepatica) – tiekia deguonies prisotintą kraują iš širdies.

Toks kraujo tiekimas leidžia organui veikti kaip „filtrui“, nes visos žarnyne absorbuotos medžiagos pirmiausia praeina per kepenis prieš patekdamos į bendrą kraujotaką. Jei vartų vena užsikemša, pvz., dėl kepenų cirozės, gali išsivystyti gyvybei pavojinga būklė – portinė hipertenzija.

Tulžies latakų sistema

Hepatocitai – kepenų ląstelės gamina tulžį, kuri padeda skaidyti riebalus ir pasisavinti maistines medžiagas. Ši tulžis keliauja mažais kanalėliais, jungiasi į bendrą kepenų lataką ir galiausiai patenka į tulžies pūslę arba dvylikapirštę žarną. Jei tulžies nutekėjimas sutrinka (dėl akmenų ar kepenų ligų), gali atsirasti gelta, virškinimo sutrikimai ir riebalų pasisavinimo problemos.

Tulžis latakėliais (žalsva spalva) iš visų kepenų surenkama į pagrindinį lataką ir vėliau sandėliuojama pūslėje

Hepatocitai – kepenų darbininkai

Hepatocitai sudaro apie 80 % visų kepenų ląstelių. Jie atsakingi už maistinių medžiagų perdirbimą, tulžies gamybą, toksinų skaidymą bei baltymų sintezę. Šios ląstelės yra unikalios, nes regeneruotis – net praradus 75 % kepenų masės, organas per kelias savaites atauga iki savo buvusio dydžio. Šis fenomenas, beje, iki šiol nėra išaiškintas. Nepaisant to, ilgalaikis pažeidimas dėl alkoholio, virusinių infekcijų ar nutukimo sukelia jų randėjimą. Taip vystosi fibrozė, o vėliau ir cirozė. Įdomu, kad alkoholis lemia tik apie trečdalį kepenų problemų, daug didesnę įtaką turi mitybos įpročiai ir gyvenimo būdas. Šiandien manoma, kad nealkoholinį kepenų suriebėjimą (steatozę) turi maždaug trečdalis išsivysčiusių šalių gyventojų, taip pat apie 8 % vaikų ir paauglių.

Surandėjusios kepenys praranda regeneravimosi galią ir palaipsniui jų funkcionalumas sutrinka. Tik priminsiu, kad nustojus veikti kepenims mirtume per kelias valandas, skirtingai nei nustojus veikti širdžiai, smegenims ar inkstams (su sąlyga, kad esame medikų priežiūroje).

Kepenų ligų požymiai

Kepenys neturi nervų, todėl jų negali skaudėti. Skausmą ir diskomfortą gali sukelti kapsulės išsitempimas, jei organas padidėja dėl ligų ar uždegimo. Skausmai po apatiniais šonkauliais dešinėje dažniausiai signalizuoja apie tulžies pūslės sutrikimus. Kalbėdami apie tulžį pamatysime, kad šie organai glaudžiai susiję, tad pajutę tokio pobūdžio skausmą būtinai susirūpinkite ir pačiomis kepenimis nepaisant to, kad jų niekada neskaudės.

Bilirubinas ir gelta

Pageltusi odos spalva ir akių obuoliai yra ryškiausi sutrikusios kepenų funkcijos požymiai. Organizme pradeda kauptis bilirubinas – geltonai oranžinės spalvos darinys, susiformavęs žūstant eritrocitams. Jei kada nors matėte pageltusią gyjančią mėlynę, matėte bilirubino sankaupą.

Šis junginys laikomas antioksidantu, tačiau tuo pačiu metu jis labai toksiškas smegenims ir nervų sistemai, o molekuliniu lygmeniu pažeidžia ląstelių membranas ir mitochondrijas. Genetinė liga – Žilbero sindromas pasižymi bilirubino kaupimusi dėl neveikiančio detoksikacijos kanalo. Apie ją, kitus kepenų sutrikimus, simptomų identifikavimą bei pagalbą sau pakalbėsime kitose dalyse.