Dažniausiai vitaminu C mes laikome tai, kas net nėra vitaminu. Askorbino rūgštis yra tik viena iš 6 gamtoje randamų vitamino C formų, tad teisingiau ją būtų vadinti vitameru. Apie vitamino C vartojimą egzistuoja įvariausių nuomonių, vieni bijo “susigadinti” inkstus, kiti, atvirkščiai, propaguoja ilgalaikį vartojimą didelėmis dozėmis.

Atmetus mitus ir VBS agentūros lygio informaciją, štai kas žinoma apie šį vitaminą:

• Organizmas turi labai efektyvias vitamino pertekliaus pašalinimo sistemas ir jo perdozuoti beveik neįmanoma. Savo ruožtu tai reiškia, kad kuo didesnę smūginę dozę vartojate, tuo brangesnį šlapimą gaunate išeigoje. Vartojant 100 mg pasisavinama apie 80%, 500 mg – apie 60%, vėliau įsisavinimas krenta iki 20%. Tai reiškia, kad esant didesnių dozių poreikiui, verčiau gerti po mažiau, bet dažniau.
• Vartojant vitaminą C gaminasi fermentas askorbinazė, atsakingas už šio vitamino suardymą ir išvedimą. Įdomu, kad kuo ilgiau ir kuo didesnėmis dozėmis vartojame, tuo daugiau askorbinazės gaminasi, tad didelės ilgalaikės dozės vėl gi išbrangina jūsų šlapimą. Askorbinazės yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pavartojus dideles vitamino C dozes negalima jo staiga nutraukti. Vitamino C beveik nebelieka, o fermentų prigaminta, tad jie mielai “suvartoja” tuos likučius, kurie šiaip ne taip patenka į organizmą. Rizika įkristi į ženklų deficitą didžiulė.
• Vienas iš pagrindinių vitamino C vartotojų organizme – antinksčiai. Juose prasideda visų steroidinių hormonų gamyba, o šioms reakcijoms vitaminas C būtinas. Taip taip, už jūsų reprodukcines funkcijas atsakingos ne tik lytinės liaukos, bet, pirmiausiai šios mažos ataugos ant inkstų. Bet koks stresas padidina vieno iš steroidų – kortizolio poreikį, ypač, jei jis ilgalaikis. Iš to galime daryti išvadas, kad patiriant bet kokį stresą, reikalingos didesnės vitamino C dozės. Nepamirškim, kad intensyvus sportas, nemiga ar drastiškas mitybos pokytis (kad ir į keto) – taip pat stresas.

• Nėra atliktų ilgalaikių patikimų tyrimų, vertinant, kuri forma geriausiai įsisavina, todėl šiai dienai visi šūkiai išlieka tik garsūs gamintojų bei prekybininkų pažadai. Visgi rekomenduojama, kad vitaminas C būtų praturtintas bioflavanoidais bei sudėtyje neturėtų gliukozės – konkuruos dėl pasisavinimo. Remiantis šia logika, vitaminą C reikėtų vartoti stipriai atskirai nuo saldumynų, kuriuose yra cukraus. Aš pati mėgstu buferizuotas, askorbatines formas, laikoma, kad jos mažiau dirgina skrandį. Ester C (bet būtent ši, nes yra labai panašių pavadinimų, pvz., C Ester) – taip pat labai kokybiški papildai, tačiau įvertinkite, kad vartodami 500 mg dozę vos ne pusę jos neteksite. Liposominės formos laikomos geriau pasisavinamos, mat į riebalus įvilkta medžiaga lengviau patenka į ląstelės vidų pro riebalines membranas.

• Vitamino C rekordininkas yra paprika bei erškėčiai ir visai ne citrinos ar kiti citrusiniai, kaip parodyta paveikslėlyje. Norint patenkinti paros poreikį reikėtų pastarųjų suvalgyti 2-3 ir būtinai su žievele, nes būtent joje yra didžiausi vitamino klodai. Kalbant apie kitus šaltinius, nepamirškite, kad visos naudingos medžiagos augaluose susiformuoja tada, kai jie prisirpsta natūraliomis sąlygomis, o ne dujų pagalba. Be to, šis vitaminas jautrus ilgam sandėliavimui, kontaktui su deguonimi ir juolabiau karščiui.

• Laikoma, kad vitaminas C – tik augaliniuose šaltiniuose randama medžiaga, bet yra vienas gyvūninės kilmės šaltinis, kurio sudėtyje šio vitamino daugiau, nei citrinose. Bandysite atspėti, koks tai produktas?

Įdomu pasidarė, o kuriai grupei save prisikiriate jūs? Vartojate vitaminą C nuolat ar epizodais? Kreipiate dėmesį į jo formas, ar perkate rūgščius čiulpinukus? O gal mikrodozes gaunate iš citrinos minkštimo arbatoje?