Pirmą kartą reklamuojamą ketonų sensorių pamačiau šią žiemą ir iš karto pagalvojau, kad būtų labai įdomu pasitikrinti, kur gi tos mano ketozės ribos. Na o kol prisiruošiau atlikti užsakymą, kol sulaukiau siuntos, atėjo birželis, tad mano eksperimentai buvo labai gyvenimiški: vasarai ošiant, draugams lankant, kelionėse maistu varijuojant. Iš tiesų, matavimai turėjo vykti dviem prietaisais: ketonų ir gliukozės sensoriais tam, kad galėčiau matyti koreliaciją tarp šių dviejų energijos šaltinių. Su pastaruoju man pavyko išdraugauti vos kelias valandas – apsižioplinau ir stipriai jį užkliudžiau sporto salėje, pažeidusi adatėlę. Susisiekiau su gamintoju ir išklausę visą situaciją jie pažadėjo atsiųsti naują, kada man jo prireiks (nes eksperimentas juk neužbaigtas).

Taigi, pradėkime:

Pats prietaiso įsisegimas labai paprastas ir absoliučiai neskausmingas. Tai net ne uodo įkandimas – aš iš viso nieko nepajaučiau. Nors adata atrodo gąsdinanti. Iš tiesų ji skirta tik sensoriui įvesti po oda į raumenį, pačios adatos dėvint prietaisą nelieka.

Sensorių fiksacijai rekomenduojama apsiklijuoti kartu pridedamu pleistru ir štai čia bendraudama su gamintoju aš sužinojau tai, ką nutyli instrukcija: pirmą parą (ar bent 12 valandų) po įsisegimo geriau nesportuoti intensyviai ir kitais būdais neprakaituoti, kad pleistras tvirtai sukibtų su oda. Vėliau bet koks prakaitavimas, dušas, jūra neturi įtakos pleistro devėjimuisi, tik nerekomenduojama giliai nardyti bei laikyti vandenyje ilgiau, nei valandą. Tai ir buvo mano pagrindinė klaida su gliukozės sensoriumi: įsisegiau prieš treniruotę, joje suprakaitavau, fiksacinis pleistras „atvipo” ir rengiantis sensorių pasidarė labai lengva užkliudant išlupti.

Ką naujo ar ne visai naujo sužinojau apie savo ketozę?

Mityba:

Vienkartinis didesnis angliavandenių suvartojimas iki 50-75 gramų arba visiškai neturi įtakos mano ketozei, arba įtaka trumpalaikė, besitęsianti kelias valandas. Su ketogenine mityba draugauju jau beveik 7 metus. Pati vertinu, kad apie 75-80% laiko būnu ketozėje. Sensorius parodė, kad tai maždaug ir yra tiesa. Reiškia, mano organizmas neblogai adaptavęsis ir yra metaboliškai lankstus, t.y. geba keisti energijos šaltinius be adaptacijos ar prastos savijautos.

Mano atveju, bet koks maistas turėjo įtakos ketozės gyliui, bet kuo mažiau angliavandenių būdavo maiste, tuo greičiau kreivė imdavo kilti į viršų. Taip atrodo kreivė praėjus 1 valandai po absoliučiai keto approved maisto.

Saldikliai, tiek dirbtiniai, tiek polioliai, neturi įtakos mano ketozei. Šiek tiek klausimų liko ksilitoliui, nes eksperimentas nebuvo visiškai grynas, tam reikėtų išgerti juo pasaldinto vandens ir nevartoti daugiau nieko. Kitą vertus, ksilitolis ir nėra 0 angliavandenių, 0 kalorijų ir glikemijos indekso neturintis saldiklis. Natūralu, kad lengvą gliukozės pasvyravimą jis sukelti gali, bet išsamiau įtaką mano organizmui patestuosiu sekantį kartą.

Vaisių per eksperimento laiką pasitaikė nedaug, nes man visgi reikėjo išlikti ketozėje, kad galėčiau testuoti vis naujus produktus. Pasirinkau sąlyginai saugiausią variantą – rūgščias vyšnias. Suvalgyta sauja ketonus gana ženkliai nužemino, įtariu, kad panašią įtaką turėtų šilauogės, braškės – angliavandenių kiekis juose abai panašus.

Fizinis aktyvumas:

Sportas labai stipriai mažina ketonus ir ženkliai kelia gliukozę. Mano atveju, kaip pavaizduota nuotraukoje, ji pakilo iki 6,1 mmol/l prieš sugadinant sensorių. Nelendant per daug į biochemiją noriu pabrėžti, kad tai – natūralu. Ketonų oksidacijai reikalinga deguonis, kurios, pakėlus širdies ritmą iki tam tikros ribos (kiekvienam ji bus individuali), ima trūkti, tad organizmas persijungia į vadinamą anaerobinį energijos gamybos būdą, kuriam būtina gliukozė. Gliukozės sensorius, atlaikęs mano treniruotę, pademonstravo, kad kūnas su jos sinteze susitvarkė puikiai. Įdomu, kad ketonų kritimą stimuliavo bet kokio tipo treniruotės: jėgos (su svoriais ar be), kardio (bėgimas), tiesiog vaikščiojimas, lankstumo pratimai. Dirbdami raumenys degina gaminamą ar suvalgytą gliukozę ir tai patvirtina faktą, kad norint atsikratyti atsparumo insulinui, pirmiausia reikia įtikinti užpakalį, jog jis skirtas ne sėdėjimui.

Miegas ir stresas:

Mano atveju prastesni miego epizodai, panašu, kad didelės įtakos ketozės neturėjo. Vėl gi, tai nebuvo nemiga, tai buvo ankstesnis, nei įprasta, kėlimasis ir po to nebegalėjau užmigti.

Ryškių streso epizodų sensorio dėvėjimo metu neturėjau. Dirbtinai jo kelti organizmui nesinorėjo. Na, bet nepamirškime, kad intensyvus sportas bei prastas miegas kūnui yra toks pat stresas, kaip rėkiantis viršininkas ar vėlavimas į gyvybiškai svarbų susirinkimą. Tad kol kas jokių išvadų pasidaryti negaliu.

Alkoholis:

Atskyriau šią dalį nuo maisto sąmoningai, nes dažnai kalbame apie leidžiamus gėrimus ketogeninės mitybos kontekste. Aš buvau labai geras pavyzdys, kaip teorija visgi prasilenkia su praktika ir kad kiekvienas atvejis yra individualus. Praktikoje teigiama, kad vartojant leidžiamą alkoholį (suprask – nepasaldintą) kepenys gali iš jo gaminti ketonus ir ketozei įtakos jis neturės. Tik ne mano atveju. Nei bulvės, nei duona, nei žemo glikeminio indekso makaronai, nei tos pačios vyšnios tokios drastiškos įtakos mano ketozei neturėjo, kaip paragauti gėrimai. Iš pradžių dariau prielaidą, kad tokia reakcija bus tik į vyną, mat nepaisant etiketės „sausas”, negali žinoti, kiek jame liko cukraus. Identiška reakcija buvo ir į stipriuosius gėrimus. Vakarinis pagurkšnojimas beveik visai nakčiai stabiliai mane išmesdavo iš ketozės pareiškiant, kad kepenys šiuo metu užsiėmusios detoksikacija ir jokių ketonų mes tau negaminsim.

Na ir pabaigai – galime matuoti bei fiksuoti kiek tik norime, bet kol kas didžioji dalis kūne vykstančių procesų vis dar išlieka paslaptyje. Pavyzdžiui, per dvi savaites buvo vienas epizodas, kai niekaip nesugebėjau paaiškinti ketonų pokyčio:

Primenu, kad ketozė neužtikrina svorio kritimo, tačiau yra puikus mechanizmas uždegimams malšinti, didinti jautrumą insulinui, kognityvinių funkcijų pastiprinimui. Per insulino reguliavimo prizmę ketozę galima sieti su hormoninio fono reguliacija ir daugeliu kitų teigiamų efektų, apie kuriuos mokslas dar tik kalba. Pabrėšiu, kad visa tai galioja teisingai ketozei, kai jūsų maisto produktai maksimaliai natūralūs ir jūs pirmiausia užtikrinate būtinųjų medžiagų poreikį, o ne ketonų kiekį. Mano nuomone, daug svarbiau išmokyti kūną lanksčiai adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų ir raciono užtikrinant gerą savijautą ir laisvę nuo priklausomybės maistui.