Skrandyje gaminama druskos rūgštis (HCl) tokia svarbi virškinimui, kad nusipelno atskiro straipsnio. Tai stipri rūgštis, galinti reaguoti net su kai kuriais metalais, pavyzdžiui, cinku ar geležimi. Tai kaip gi tokioje aplinkoje skrandis nesuvirškina pats savęs?

Jo sieneles saugo gleivių sluoksnis ir jame esantys bikarbonatai, neutralizuojantys rūgštį prie pat ląstelių paviršiaus. Apsaugą palaiko ir glaudžiai tarpusavyje susijungusios epitelio ląstelės, gera gleivinės kraujotaka bei nuolatinis jos atsinaujinimas. Daugelis paviršinių epitelio ląstelių pasikeičia per kelias dienas. Kol ši apsaugos sistema veikia darniai, skrandis gali saugiai dirbti net labai rūgščioje aplinkoje.

Kodėl skrandžio rūgštis tokia svarbi?

Skrandžio rūgštis – ne šiaip agresyvus skystis, kurį organizmas gamina mums paerzinti sukeldamas refliukso simptomus. Ji atlieka kelis svarbius darbus.

Padeda apsisaugoti nuo infekcijų. Rūgšti skrandžio terpė sunaikina arba slopina daugelį su maistu ir gėrimais patekusių mikroorganizmų. Tai vienas iš natūralių organizmo apsaugos barjerų.

Paruošia baltymus virškinimui. Rūgštis pakeičia baltymų struktūrą – juos tarsi išvynioja, kad fermentams būtų lengviau pasiekti skaidomas jungtis. Ji taip pat padeda neaktyvų pepsinogeną paversti aktyviu fermentu pepsinu. Šis veikia kaip žirklės: karpo baltymus į trumpesnes grandines, kad žarnynas juos galėtų apdoroti ir pasisavinti.

Padeda pasisavinti kai kurias maistines medžiagas. Rūgšti terpė svarbi neheminės geležies, kurios gauname daugiausia iš augalinių produktų, tirpumui ir pasisavinimui. Kartu su fermentais ji padeda išlaisvinti vitaminą B12 iš maisto baltymų bei Kaslo faktoriaus dėka paruošia jį tolimesniam pasisavinimui žarnyne.

Dalyvauja perduodant darbą žarnynui. Rūgščiam skrandžio turiniui patekus į dvylikapirštę žarną, skatinamas hormono sekretino išsiskyrimas. Jis padeda sužadinti kasos sulčių sekreciją: rūgštus turinys neutralizuojamas, kad žarnyne galėtų veikti kiti virškinimo fermentai.

Nevalgius skrandžio pH dažnai būna apie 1,5-3, o pepsinas aktyviausias labai rūgščioje terpėje – maždaug ties pH 2. Pavalgius skrandžio pH laikinai pakyla, vėliau, išsiskiriant rūgščiai, vėl mažėja.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti: citrinų sulčių ar acto pH dažnai būna apie 2–3. Vis dėlto panašus pH nereiškia, kad šie skysčiai vienodi ar vienodai veikia audinius.

Skrandyje rūgštis dirba savo darbą, tačiau patekusi į stemplę gali sukelti nemalonumų. Stemplė neturi tokios apsaugos kaip skrandis, todėl į ją grįžęs rūgštus turinys gali sukelti deginimą ir pažeisti gleivinę.

Kodėl mažėja skrandžio rūgštingumas?

Sumažėjusi skrandžio rūgšties gamyba vadinama hipochlorhidrija, o kai rūgšties beveik arba visiškai nebegaminama – achlorhidrija. Tai nėra vien nemalonus pojūtis pavalgius: šios būklės gali atsirasti dėl skrandžio gleivinės pokyčių arba rūgšties sekreciją slopinančių vaistų.

Vyresniame amžiuje sumažėjusi rūgšties gamyba pasitaiko dažniau, tačiau vien gimimo data skrandžio „neišjungia“. Daug svarbiau, kokia jo gleivinės būklė, ar žmogus turi H. Pylori infekciją ir kokius vaistus vartoja.

Svarbiausios sumažėjusios rūgšties gamybos priežastys:

🔹 Atrofinis gastritas. Tai būklė, kai dėl lėtinio uždegimo nyksta skrandžio liaukos. Jei pažeidžiama rūgštį gaminanti skrandžio kūno gleivinė, rūgšties sekrecija gali mažėti. Dažniausios priežastys – H. pylori infekcija ir autoimuniniai procesai.

🔹 Autoimuninis gastritas. Tai būklė, kai imuninė sistema pažeidžia skrandžio parietalines ląsteles, gaminančias druskos rūgštį ir vidinį faktorių, reikalingą vitamino B12 pasisavinimui. Taigi, gali sutrikti ne tik rūgšties gamyba, bet ir atsirasti geležies ar B12 trūkumas. Šiai būklei skirsime atskirą straipsnį. 

🔹 H. Pylori infekcija. Priklausomai nuo uždegimo vietos ir gleivinės pokyčių, rūgšties sekrecija gali padidėti, sumažėti arba išlikti panaši. Ypač pavojingas ilgainiui išsivystantis skrandžio kūno gleivinės pažeidimas ir atrofija. Apie H. Pylori taip pat kalbėsime atskirai.

🔹 Rūgšties gamybą slopinantys vaistai. Protonų siurblio inhibitoriai, pavyzdžiui, omeprazolis ar pantoprazolis, mažina rūgšties sekreciją – toks ir yra jų veikimo tikslas. Tai gali būti naudinga ir net būtina gydant tam tikras ligas, tačiau ilgalaikio vartojimo poreikį verta periodiškai peržiūrėti su gydytoju.

🔹 Vitamino B1 (tiamino) trūkumas. Tiaminas reikalingas energijos apykaitai ir normaliai nervų sistemos veiklai, taip pat virškinimo reguliavimui. Jo trūkumas gali sutrikdyti virškinamojo trakto motoriką ir prisidėti prie sumažėjusios skrandžio rūgšties sekrecijos.

🔹 Cinko trūkumas. Šis mineralas būtinas normaliai skrandžio gleivinės ir rūgštį gaminančių ląstelių veiklai. Sumažėjęs rūgštingumas tam tikromis sąlygomis gali apsunkinti ir paties cinko pasisavinimą, todėl vertinant virškinimo sutrikimus verta atsižvelgti į jo pakankamumą.

🔹 Druskos ir elektrolitų trūkumas. Vyraujančioje baimės druskai atmosferoje, svarbu prisiminti, kad ją sudarantys natris ir chloridai būtini skysčių pusiausvyrai, nervinių impulsų perdavimui bei raumenų veiklai bei druskos rūgšties gamybai.

🔹 Skydliaukės veiklos sutrikimai. Esant hipotireozei gali lėtėti virškinamojo trakto motorika ir skrandžio išsituštinimas, atsirasti sunkumo bei pilnumo pojūtis, mažėti rūgšties sekrecija. Sergant autoimuniniu tiroiditu, gali pasireikšti ir autoimuninis gastritas.

Kokie pojūčiai gali signalizuoti, kad skrandžio rūgštingumas gali būti sumažėjęs?

Būtų paprasta, jei kiekvieną sutrikimą išduotų konkretus simptomas. Deja, dažniausiai tenka rinkti užuominas ir vertinti bendrą vaizdą. Sumažėjęs skrandžio rūgštingumas – ne išimtis. Nors kai kurie požymiai gali signalizuoti apie plačią sutrikimų grupę, neignoruokite nepatogumą sukeliančių požymių, net jei ieškant jų priežasties tenka virsti detektyvu.

Įvertinti skrandžio veiklą ir galimą rūgšties trūkumą verta, jei:

• Pavalgius dažnai jaučiate sunkumą ar nemalonų pilnumą, net jei porcija nebuvo didelė.
• Vargina pilvo pūtimas, raugėjimas, diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje.
• Kartojasi neaiškios kilmės geležies ar vitamino B12 trūkumas, ypač jei tinkama mityba ir papildai problemos neišsprendžia. Tokiu atveju verta įvertinti ir skrandžio gleivinės būklę – galimą atrofinį ar autoimuninį gastritą.
• Koprogramoje nustatoma nesuvirškintų raumenų skaidulų, ypač su išlikusiu skersiniu ruožuotumu.

Virškinimo sutrikimai ne visada apsiriboja pilvo simptomais. Nuolatinis nuovargis, plaukų slinkimas, trapūs nagai, pasikartojančios burnos opelės, liežuvio perštėjimas ar pakitęs skonio ir kvapo jutimas neturėtų būti ignoruojami. Kai kurie šių požymių gali būti susiję su maistinių medžiagų trūkumu, o šis – su sutrikusiu pasisavinimu. Kartais detektyvo darbas prasideda visai ne ten, kur jaučiame ryškiausią simptomą. 

Rūgšties stoka gali susilpninti apsauginį barjerą. Rūgšti terpė riboja daugelio su maistu ir seilėmis patenkančių mikroorganizmų išgyvenimą. Sumažėjus rūgštingumui, gali keistis virškinamojo trakto mikrobiota, susidaryti palankesnės sąlygos bakterijoms išvešėti plonojoje žarnoje (SIBO). Hipochlorhidrija siejama ir su kai kuriomis parazitinėmis infekcijomis.

Skrandžio rūgštis ir bendra organizmo sveikata

Sumažėjęs skrandžio rūgštingumas – ne tik nemalonūs pojūčiai. Sutrinka baltymų ir kai kurių kitų medžiagų virškinimas ir pasisavinimas, susilpnėja apsauga nuo mikroorganizmų. Tai sukelia kaskadines reakcijas visam virškinimo trakte ir įtakoja bendrą sveikatą. Tyrimuose nustatoma sąsajų tarp kai kurių odos ligų ir virškinimo sutrikimų, pavyzdžiui, rožinės ir SIBO, aknės ir tam tikrų virškinamojo trakto ligų. Tai nereiškia, kad spuogus ar rožinę sukelia vien tik rūgšties trūkumas, tačiau jei kartu su odos problemomis vargina pilvo pūtimas, pakitęs tuštinimasis ar kartojasi maistinių medžiagų trūkumai, verta įvertinti ir virškinimo sistemos būklę. 

Sumažėjęs skrandžio rūgštingumas per sisteminį poveikį visam virškinimo traktui gali būti kai kurių autoimuninių sutrikimų provokatorius. Astma, vilkligė, Šegreno sindromas, autoimuninis tiroiditas, opinis kolitas mano praktikoje neretai žengia koja į koją su virškinimo trakto bėdomis.

Kaip diagnozuojamas sumažėjęs skrandžio rūgštingumas?

Paros skrandžio pH-metrija – tiesioginis tyrimas, leidžiantis įvertinti, kaip skrandžio rūgštingumas kinta per 24 valandas. Per nosį į skrandį įvedamas plonas zondas su jutikliu, registruojančiu pH nevalgius, pavalgius ir naktį. Tyrimas suteikia išsamesnį rūgštingumo vaizdą nei vienkartinis matavimas. Rezultatai vertinami atsižvelgiant į valgymo laiką, vartojamus vaistus ir tyrimo sąlygas. Šis tyrimas skiriasi nuo dėl refliukso atliekamos stemplės pH-metrijos.

Gastroskopija leidžia apžiūrėti stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę. Biopsijos padeda nustatyti uždegimą, atrofiją ir kitus audinių pokyčius, taip pat gali būti naudojamos H. pylori infekcijai nustatyti.

Pati kamera ar audinio mėginys rūgštingumo neišmatuoja. Tačiau biopsijomis patvirtinta skrandžio kūno gleivinės atrofija gali paaiškinti, kodėl rūgšties gaminama mažiau. Įtariant autoimuninį gastritą, papildomai gali būti tiriami antikūnai prieš parietalines ląsteles ir vidinį faktorių. Kaip ir 24 valandų pH-metrija tai gana invazyvinė ir nemaloni procedūra.

Gastropanel – kraujo tyrimas, apimantis pepsinogeną I, pepsinogeną II, gastriną-17 ir IgG antikūnus prieš H. pylori. Jų derinys gali suteikti netiesioginių užuominų apie skrandžio gleivinės būklę ir rūgšties sekreciją, tačiau neparodo tiesioginio skrandžio pH. Rezultatus reikia vertinti atsižvelgiant į vartojamus vaistus ir kitus veiksnius, o prireikus gleivinės pakitimus patvirtinti gastroskopija su biopsijomis. Šį tyrimą išsamiau aptarsime atskirame straipsnyje.

Koprogramoje nustatytas didelis nesuvirškintų raumenų skaidulų kiekis gali paskatinti ieškoti baltymų virškinimo sutrikimo, kurį gali sukelti sumažėjęs rūgštingumas.

Pasikartojantis geležies ar B12 trūkumas taip pat gali būti priežastis įvertinti skrandžio būklę.

Betaino HCl užkrovos testas – neoficialus metodas, kuriuo mėginama spręsti apie rūgštingumą pagal pojūčius pavartojus betaino hidrochlorido, kartais derinamo su pepsinu. Betaino HCl rūgština skrandžio turinį, o pepsinas yra baltymus skaidantis fermentas. Metodo šalininkai deginimo nebuvimą net pavartojus didesnį preparato kiekį interpretuoja kaip galimą rūgšties trūkumo požymį, tačiau toks diagnostinis aiškinimas nėra patvirtintas.

LABAI PRAŠAU ŠIO METODO NETAIKYTI BE KONSULTACIJOS SU SPECIALISTU IR NEĮSITIKINUS, KAD JŪSŲ SKRANDYJE TIKRAI NĖRA GLEIVINIŲ PAŽEIDIMŲ, EROZIJŲ, OPŲ. TOKIOS SAVYGYDOS PASEKMĖS GALI BŪTI LABAI SKAUSMINGOS!

Burokėlių sulčių testas – dar vienas namudinis metodas, kai apie skrandžio rūgštingumą mėginama spręsti pagal rausvą šlapimo spalvą suvalgius burokėlių ar išgėrus jų sulčių. Skrandžio pH gali turėti įtakos pigmentų išlikimui, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai, įskaitant skrandžio išsituštinimą, todėl rausvas šlapimas nėra patikimas sumažėjusio rūgštingumo rodiklis, o šis metodas nėra patvirtintas diagnostinis testas.

Kaip sau padėti?

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kodėl rūgšties gamyba sumažėjusi. Vaistų poveikis, H. Pylori infekcija ir autoimuninis gastritas reikalauja skirtingų sprendimų. Ne visais atvejais rūgšties gamybą įmanoma atkurti, todėl pagalba gali apimti ir pagrindinės ligos gydymą, mitybos pritaikymą bei nustatytų medžiagų trūkumų korekciją.

Tačiau kasdieniai valgymo įpročiai taip pat svarbūs. Pradėkime nuo veiksmo, kurio už mus neatliks jokia kapsulė – kramtymo.

Valgykite neskubėdami, kąskite mažesniais kąsniais ir prieš nurydami gerai susmulkinkite maistą. Nebūtina skaičiuoti kiekvieno žandikaulio judesio ar laukti, kol kąsnis taps beskonis. Orientyras paprastesnis: maistas turėtų būti minkštas, gerai sudrėkintas seilėmis ir lengvai nuryjamas.

Kramtymas susmulkina maistą ir padidina paviršių, kurį gali veikti virškinimo sultys bei fermentai. Burnoje atliekamas darbas ypač svarbus valgant kietesnį, skaidulingą maistą, pavyzdžiui, mėsą. Skrandis turi savo raumenis ir fermentus, tačiau dantų komplekto jam niekas nedavė. Mano individualiose konsultacijose būtent ties šiuo paprastu įpročiu dažnai tenka sustoti ilgėliau. Žmogus ieško papildų, o pietums skiria penkias minutes ir pusę jų praleidžia atsakinėdamas į žinutes ar, dar blogiau, valgo bėgdamas iš vieno susirinkimo į kitą. 

Geresnis kramtymas neišgydo atrofinio gastrito ir nepakeičia reikalingo gydymo, bet yra prasminga pagalbos virškinimui dalis.

Suvaldykite stresą. Virškinimą reguliuoja nervų sistema, todėl nuolatinė įtampa nėra vien „problema galvoje“. Stresas gali keisti skrandžio bei žarnyno judesius, virškinimo sulčių sekreciją ir jautrumą pojūčiams.

Veikiant simpatinei nervų sistemai, virškinimo sistema neveikia optimaliai, nes jūs prievartaujate jos evoliucija paremtą mechanizmą: kai gresia pavojus – reikia gelbėtis, o ne valgyti.

Kartus skonis gali atpalaiduoti nervų sistemą, paruošti virškinimo traktą maistui – taip aktyvuojama smegeninė virškinimo dalis.

Kiti streso malšinimo būdai:

• Prieš valgį trumpam sustokite: tam gali padėti padėka, malda ar keli ramūs įkvėpimai ir iškvėpimai.
• Atkreipkite dėmesį į maisto kvapą, tekstūrą ir skonį.
• Jei įmanoma, valgydami atidėkite darbinius pokalbius, konfliktų sprendimą ir telefoną.
• Valgykite neskubėdami ir gerai sukramtykite maistą.

Peržiūrėkite savarankiškai pradėtų vaistų vartojimą. Jei refliukso simptomus nuolat malšinate omeprazoliu, pantoprazoliu ar panašiais vaistais ar namudinėmis priemonėmis, su gydytoju aptarkite simptomų priežastį ir tolesnį gydymo poreikį. Refliuksas nebūtinai reiškia perteklinę rūgšties gamybą. Kai kuriais atvejais rūgšties slopinimas gali būti reikalingas gydant pažeistą stemplę, tačiau ilgalaikis vaistų vartojimas neišsiaiškinus problemos priežasčių bei jų negydant gali turėti reikšmingos įtakos skrandžio rūgštingumo sumažėjimui.

Prieš bandant papildomai rūgštinti skrandžio turinį, svarbu įvertinti gleivinės būklę. Skrandžio epitelį saugo gleivių ir bikarbonatų barjeras, glaudžios ląstelių jungtys, kraujotaka bei nuolatinis paviršinių ląstelių atsinaujinimas. Esant uždegimui, erozijoms ar opoms, papildomai vartojama rūgštis gali sustiprinti dirginimą ir skausmą. Jei kada užsilašinote citrinos sulčių ant žaizdos, suprasite, ką patiria skrandis, jei bandote kelti rūgštingumą nepasirūpinę gleivinių sveikata. Gleivinės atrofija reiškia skrandžio liaukų nykimą, dažniausiai susijusį su H. pylori infekcija ar autoimuniniais procesais. Svarbu gydyti pažeidimo priežastį ir užtikrinti pakankamą mitybą, o ne vien mėginti didinti rūgštingumą.

Pasirūpinkite pakankamu baltymų kiekiu ir toleruojama jų forma. Jei po mėsos jaučiate sunkumą, išbandykite mažesnes porcijas, troškintą ar maltą mėsą, žuvį, kiaušinius ar kitus toleruojamus baltymų šaltinius. Sultiniai ir kolagenas gali papildyti mitybą, tačiau neturėtų išstumti visaverčių baltymų.

Jei tyrimuose padidėjęs šlapalas ar kreatininas, pirmiausia svarbu išsiaiškinti priežastį ir įvertinti inkstų funkciją.

Priemonės, galinčios padėti esant sumažėjusiam rūgštingumui:

Apačioje pateiktas priemonių sąrašas nėra universalus. Kiekvienas sutrikimas turės skirtingas priežastis, simptomus, jūsų organizmai taip pat individualūs. Jokiu būdu nereikia vartoti visko iš karto. Jei nuspręstumėte, kad vieno ar kito papildo jums reikia, susipažinkite su atliktais tyrimais ir potencialiu poveikiu, bet neatmeskite ir potencialios žalos. Pagalba sau turi būti kompleksinė: svarbu išsiaiškinti ir, kai įmanoma, pašalinti priežastį

Betaino hidrochloridas (betaino HCl). Tai skrandžio turinį rūgštinanti medžiaga, kartais derinama su baltymus skaidančiu fermentu pepsinu. Nedideliame tyrime betaino HCl laikinai sumažino skrandžio pH sveikiems savanoriams, kuriems rūgšties sekrecija buvo nuslopinta vaistais. Preparato vartojimą reikėtų aptarti su gydytoju, ypač esant refliuksui ar gleivinės pažeidimams.

Taurinas eksperimentiniuose tyrimuose su žiurkėmis veikė skrandžio rūgšties sekreciją, bet poveikis žmogaus virškinimo traktui nebuvo nuodugniai tyrinėjamas. Savo rekomendacijose taurino dozę pradedu nuo 500 mg, palaipsniui keldama iki 1 gramo vartojant 30 min prieš valgį. Ši amino rūgštis gali mažinti spaudimą, tad stebėkite savo savijautą.

Obuolių sidro actas arba citrinų sultys. Kai kurie žmonės pastebi, kad praskiesti ir vartojami su maistu ar prieš valgį jie palengvina virškinimo pojūčius, tačiau tai savaime nepatvirtina padidėjusios skrandžio rūgšties sekrecijos. Poveikis individualus: kai kuriems jie stiprina rėmenį, o tam tikromis sąlygomis gali sulėtinti skrandžio išsituštinimą

Cinkas svarbus skrandžio gleivinės ir rūgštį gaminančių ląstelių veiklai, o vitaminas B1 – energijos apykaitai bei nerviniam virškinimo reguliavimui. Esant jų trūkumui, papildymas gali būti prasminga pagalbos dalis. Tačiau papildai nėra universalus sprendimas kiekvienam, jaučiančiam sunkumą po valgio. Cinko dozė ir vartojimo trukmė parenkamos individualiai: ilgalaikis didelių dozių vartojimas gali trikdyti vario pasisavinimą. 

Tinkamas vandens balansas.

Naminiai kaulų sultiniai gali būti geru papildomu baltymų šaltiniu, o šių reikia gleivinės regeneracijai.

Rauginti produktai, kokybiška druska pagal individualų poreikį.

Žolelės ir augalai, turintys teigiamą įtaką skrandžio rūgštingumui ir visai virškinimo sistemai: kietis,  čiobrelis,  raudonėlis,  pankolis,  kmynai,  mėta,  pastarnokas,  petražolės,  kiaulpienių šaknys,  kraujažolė,  gyslotis.

Šie augalai naudojami liaudies medicinoje, pastebint teigiamą jų poveikį tam tikrais atvejais, tačiau nepamirškit, kad bet koks žolelinis preparatas turi būti parenkamas individualiai ir gali turėti stiprių šalutinių poveikių. Jų paskirtis ir poveikis skiriasi: vieni vartojami pilvo pūtimui ar spazmams lengvinti, kiti – apetitui skatinti. Svarbi augalo rūšis, preparato forma, dozė ir sąveikos su vaistais.

Kada nereikėtų papildomai rūgštinti skrandžio turinio?

Kai nežinote, ar rūgšties iš tiesų trūksta. Rėmuo, sunkumas po valgio ar pilvo pūtimas savaime nepatvirtina sumažėjusio rūgštingumo. Pradėjus eksperimentuoti vien pagal pojūčius, galima sustiprinti simptomus ir uždelsti tikrosios priežasties nustatymą.

Kai vargina rūgštus atsirūgimas ar deginimas už krūtinkaulio. Šie pojūčiai gali rodyti skrandžio turinio grįžimą į stemplę. Papildomai rūgštinant turinį, į stemplę patenkantis skystis gali ją dar labiau dirginti. Pirmiausia svarbu įvertinti refliukso priežastis ir parinkti tinkamą pagalbą.

Kai nustatytos stemplės, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos erozijos, opos arba aktyvus gleivinės uždegimas. Tokiu atveju savarankiškas betaino HCl ar kitų rūgštinančių priemonių vartojimas nėra tinkamas sprendimas. Pirmiausia reikia gydyti pažeidimo priežastį.

Kai nustatyta H. pylori infekcija. Ji savaime nepasako, ar rūgšties gaminama per mažai, normaliai, ar per daug. Todėl pirmiausia reikia aptarti infekcijos gydymą ir skrandžio būklę, o ne aklai pridėti rūgštinančių priemonių.

Kai vartojate gydytojo paskirtus rūgšties sekreciją slopinančius vaistus. Nebandykite savarankiškai „atsverti“ jų poveikio betainu HCl. Pirmiausia išsiaiškinkite, kodėl vaistas paskirtas ir ar jį tebereikia vartoti.

Kai priemonė sukelia deginimą, skausmą, nemalonų karštį krūtinėje ar sustiprina refliuksą. Tai nėra ženklas, kad priemonė „pradėjo veikti“ ar kad reikia priprasti. Nutraukite jos vartojimą ir išsiaiškinkite reakcijos priežastį.

Skrandžio rūgštis mums reikalinga, tačiau daugiau mūsų kūnų fiziologijoje nebūtinai reiškia geriau. Tikslas – tinkamai veikiantis virškinimas, sveika gleivinė ir pagalba, individualiai parinkta pagal tikrąją problemą.