Jei paprašyčiau išvardinti virškinimo trakto organus, pagrindiniai minimi veikėjai būtų skrandis ir žarnynas. Galbūt kas nors dar prisimintų tulžies pūslę, kepenis ar kasą.

Pirmose straipsnių serijos dalyse susipažinome su rečiau minimais virškinimo trakto herojais: burna, smegenimis, stemple. Atėjo laikas dar vienai veikėjai – gleivinei. Tai virškinimo traktą išklojantis audinių sluoksnis, kasdien atliekantis apsaugininko, sekretoriaus ir pasienio kontrolės darbą.

Gleivinė iškloja skirtingas virškinimo trakto dalis nuo burnos iki išangės. Jos sandara ir funkcijos priklauso nuo vietos, tačiau visur ji svarbi normaliam virškinimo sistemos darbui.

Kalbėdama apie simptomus, požymius ir, ypač, priemones korekcijai, galiu išgirsti skeptikų komentarą:

„Bet juk apie tai nekalbama mokslinių tyrimų straipsniuose”.

Šiame straipsnyje remiuosi ir mokslinių tyrimų duomenimis, ir savo praktine patirtimi. Ne visos aptariamos priemonės vienodai gerai ištirtos, todėl atskirsiu, kur kalbu apie tyrimų rezultatus, o kur apie praktinius pastebėjimus ir savo rekomendacijas.

Praktikoje susiduriu su situacijomis, kai žmogus gauna gastroskopijos išvadą apie paraudusią gleivinę, tačiau negauna instrukcijų, ką daryti toliau. Vien paraudimas dar nepasako nei priežasties, nei pažeidimo sunkumo. Vis dėlto, jei simptomai išlieka, svarbu išsiaiškinti, ką reiškia tyrimo radiniai ir ar reikalingas papildomas ištyrimas, gydymas ar stebėjimas.

Ką daro gleivinės?

Gleivinė nėra tiesiog pasyvus virškinimo traktą dengiantis „tapetas“. Ji atlieka daugybę funkcijų:

• Sudaro apsauginį barjerą: padeda atskirti organizmo vidinę aplinką nuo virškinimo trakto turinio, mikroorganizmų ir galimai žalingų medžiagų.
• Dalyvauja imuninėje apsaugoje. Gleivinėje esančios imuninės ląstelės padeda atpažinti ir kontroliuoti galimas grėsmes.
• Išskiria gleives. Jos palengvina turinio slinkimą, o tam tikrose virškinimo trakto dalyse, pavyzdžiui, skrandyje padeda apsaugoti epitelį nuo rūgšties ir fermentų poveikio.
• Dalyvauja virškinime. Skrandžio gleivinės ląstelės išskiria druskos rūgštį ir pepsinogeną, iš kurio susidaro baltymus skaidantis pepsinas. Plonosios žarnos paviršiaus fermentai dalyvauja baigiamajame maisto medžiagų skaidyme.
• Pasisavina maistines medžiagas. Plonosios žarnos gaureliai ir ląstelių mikrogaureliai padidina paviršiaus plotą, kuriame vyksta pasisavinimas.
• Dalyvauja vandens ir elektrolitų apykaitoje. 
• Išskiria virškinimą reguliuojančius hormonus, pavyzdžiui, gastriną, sekretiną ir cholecistokininą.

Daugelis žarnyno epitelio ląstelių atsinaujina vos per kelias dienas, tačiau tai nereiškia, kad visa virškinimo trakto gleivinė vienu metu pasikeičia per tokį trumpą laiką ar kad bet koks jos pažeidimas per tiek laiko sugyja. Atsinaujinimo greitis priklauso nuo vietos, ląstelių tipo ir sveikatos būklės.

Šiam nuolatiniam regeneraciniam darbui reikia energijos, baltymų ir kitų būtinųjų maistinių medžiagų. Todėl kalbėdama apie gleivinės sveikatą visada akcentuoju raciono svarbą.

Dažniausios gleivinės pažeidimo priežastys

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad priežastys priklauso nuo to, apie kurią virškinimo trakto dalį kalbame.

Skrandžio gleivinei gali pakenkti Helicobacter pylori infekcija, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, alkoholis, autoimuniniai procesai ir kai kuriais atvejais tulžies refliuksas (kai dvylikapirštės žarnos turinys su tulžimi grįžta į skrandį).

Žarnyno gleivinę gali pažeisti celiakija ir neceliakinis jautrumas glitimui, uždegiminės arba autoimuninės žarnyno ligos, tam tikros infekcijos, chemoterapija ar spindulinis gydymas.

Pagalbinės priemonės gali būti skirtos simptomams lengvinti, tačiau jos neturėtų pakeisti būtino gydymo. Pavyzdžiui, augalinė antibakterinė priemonė nepakeičia H. pylori infekcijos gydymo, o sergant celiakija svarbiausia yra tinkamai laikytis beglitimės mitybos. Deja, realiose situacijose tikrąsias priežastis ne visada lengva identifikuoti ir kartais dirbti tenka bandymų metodu, renkantis saugiausius ir mažiausiai pakenkti galinčius metodus.

Kadangi gleivinių atsinaujinimui būtinos tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, vitaminas A, cinkas, ilgalaikis jų deficitas gali apsunkinti regeneraciją. Na ir kaip gi be šiuolaikinio gyvenimo palydovo – lėtinio streso. Jis veikia visą organizmą, ne išimtis ir virškinimo traktas bei gleivinės.

Į kokius simptomus atkreipti dėmesį?

Noriu pabrėžti, kad visi išvardinti pojūčiai gali turėti ir kitų priežasčių. Žmogaus organizmas neveikia kaip vienas nuo kito izoliuotų organų konstruktorius. Labai dažnai problemos persipina tarpusavyje ir pirminės priežasties paieška primena įtempto siužeto detektyvą.

Pirmiausiai atkreipiu dėmesį į diskomfortą po rūgščių produktų, acto ar kai kurių papildų. Tokią reakciją, be abejo, laikau signalu peržiūrėti vartojamą priemonę, jos formą ir kiekį, tačiau tam tikrais atvejais tai gali būti gleivinės pažeidimo požymis.

Paraudimas gastroskopijos išvadoje turėtų būti vertinamas kompleksiškai su simptomais, bet palikti jo be priežiūros nereikėtų, nes tai gali signalizuoti apie sudirgintą gleivinę. Jei po valgio arba, priešingai, ilgiau pabadavę jaučiate sunkumą, deginimą, maudimą, diskomfortą, jums pūčia pilvą – būtina susirūpinti virškinimo trakto sveikata.

Juodos deguto spalvos išmatos, vėmimas krauju, progresuojantis rijimo sunkumas, nepaaiškinamas svorio kritimas ar nuolatinis vėmimas reikalauja skubios medicininės pagalbos.

Kaip padėti savo gleivinėms?

Rūpinantis sveikata man svarbūs keturi pagrindiniai dalykai: kokybiškas miegas, racionalus fizinis aktyvumas, gebėjimas greit atsigauti patyrus stresą ir visavertė mityba. Be šių pamatų, deja, nestovės nė vienas ant papildų sulipdytas kortų namelis.

Būdama mitybos specialiste pirmiausia siūlau peržiūrėti racioną: ką žmogus valgo, ar gauna pakankamai energijos ir baltymų, kokius produktus toleruoja ir po ko savijauta blogėja.

Esant virškinimo sunkumams dažnai rekomenduoju laikinai atsisakyti tam tikrų produktų. Dažniausiai siūlau 8–12 savaitėms išbraukti glitimą, iki minimumo sumažinti cukrų visomis jo formomis, apriboti karvės pieno produktus, rafinuotus augalinius aliejus ir aliejus, kuriuose daug omega-6 (saulėgrąžų, vynuogių kauliukų). Rinkdamasi riebalus pirmenybę teikiu alyvuogių ir avokadų aliejams bei gyvūninės kilmės taukams. Ribojant tam tikrus produktus labai svarbu, kad racionas išliktų turtingas ir nestokotų maistinių medžiagų.

Tai mano praktinė mitybos korekcijos kryptis, o ne visiems būtinas gleivinės gydymo protokolas. Ribojimus parenku pagal situaciją, numatydama, kaip vertinsime savijautą ir kada bandysime produktus grąžinti. Prieš atsisakant glitimo svarbu apsvarstyti celiakijos ištyrimą, nes beglitimė mityba gali iškreipti tyrimų rezultatus.

Be abejo, svarbu ne tik tai, ką suvalgome, bet ir kaip tai virškiname. Verta pradėti nuo paprastų dalykų: neskubėti valgant, tinkamai sukramtyti maistą, stebėti porcijų dydį ir individualų toleravimą.

Pagalbinės priemonės gleivinei ir virškinimo traktui

Aprašomos priemonės skiriasi ir paskirtimi, ir įrodymų stiprumu. Vienos gali suteikti naudos visam virškinimo traktui, kitos gali padėti reguliuoti tuštinimąsi ar sumažinti skrandžio jautrumą, diskomfortą, trečios tyrinėjamos dėl poveikio gleivinės barjerui.

Taigi, žodžius „palengvina simptomus“ ir „gydo gleivinės pažeidimą“ vartosiu atsargiai, nes daugelio priemonių poveikis labai individualus: kas padėjo vienam, nebūtinai veiks kitu atveju.

Linų sėmenyse yra skaidulų ir augalinių gleivių. Susilietusios su vandeniu jos sudaro klampią masę, kuri gali būti naudinga esant vidurių užkietėjimui ar lengvam virškinimo diskomfortui. Kai kada susiduriu su nuomone, kad linų sėmenys gali pagydyti opas ar žaizdas skrandžio gleivinėje. Toks gydomasis poveikis nėra patikimai patvirtintas, bet daug žmonių pastebi palengvėjimą, tikėtina, dėl „apvelkančio“ sėmenų poveikio.

Pirmenybę teikiu kokybiškiems ir šviežiems sėmenims. Jei naudoju maltus, rekomenduoju juos laikyti sandariai ir vėsiai arba susimalti nedidelį kiekį prieš vartojimą.

Maždaug valgomąjį šaukštą sėmenų užpilkite stikline vandens ir palikite išbrinkti. Ilgesniam mirkymui rinkitės šaldytuvą.

Psyllium, arba balkšvųjų gysločių sėklų luobelės yra tirpių skaidulų šaltinis. Sugerdamos vandenį jos sudaro gelį ir padeda reguliuoti išmatų konsistenciją bei tuštinimąsi. Psyllium kaip ir linų sėmenys gali būti naudingos gleivinei dėl savo „apvelkančio“ poveikio. Įdomu, kad konditerijoje jis naudojamas kaip glitimo pakaitalas.

Jei jūsų racione mažai skaidulų, verta pradėti nuo mažesnio kiekio, laikytis konkretaus produkto instrukcijos ir didinti palaipsniui. Iškart pradėjus nuo kelių šaukštų gali sustiprėti pūtimas ar diskomfortas. Luobelės netinka turint rijimo sutrikimų ar virškinimo trakto susiaurėjimų ir turi būti vartojamos su pakankamai skysčių. 

Prebiotikai: inulinas ir kitos fermentuojamos skaidulos

Tam tikras skaidulas žarnyno mikroorganizmai fermentuoja, o šio proceso metu susidaro įvairūs metabolitai, įskaitant trumpąsias riebalų rūgštis. Jos svarbios žarnyno aplinkai ir epitelio veiklai.

Inulinas kai kuriems žmonėms sustiprina dujų kaupimąsi ir pūtimą. Esant dirgliosios žarnos sindromui ar įtariamam SIBO, priemonę ir kiekį reikia vertinti individualiai. Ryškus diskomfortas pavartojus produktą yra ženklas jį atidėti į šalį, o ne bandyti „pralaužti“ didesnėmis dozėmis.

Pektinas – tirpi skaidula, randama kai kuriuose vaisiuose, pavyzdžiui, obuoliuose. Tinkamomis sąlygomis jis sudaro gelį ir gali būti fermentuojamas žarnyno mikroorganizmų.  Kai kuriais atvejais pastebimas teigiamas poveikis gleivinėms saugant jas nuo dirginančių aplinkos faktorių.

Aloe Vera sudėtyje yra daug polisacharidų, tarp jų acemanano. Šios medžiagos tyrinėjamos dėl galimo biologinio poveikio, tačiau laboratoriniai rezultatai nepatvirtina visų geriamiesiems alavijo preparatams liaudyje priskiriamų naudų.

Alavijui priskiriamas įvairus poveikis. Laikoma, kad augalas padeda imunitetui, virškinimui, mažina uždegimus, skatina ląstelių regeneraciją, tačiau geriamųjų preparatų klinikiniai įrodymai riboti.

Kalbant apie geriamąsias pagalbines priemones, svarbu atskirti vidinės lapo dalies gelį nuo alavijo latekso – po lapo odele esančio sluoksnio, kuriame yra antrachinonų, įskaitant aloiną. Lateksas gali sukelti viduriavimą, spazmus ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimus. Vartojant alavijo lapų preparatus aprašyta ir kepenų pažeidimų.

Jeigu alavijas pasirenkamas kaip pagalbinė priemonė, svarbu rinktis būtent vartoti į vidų skirtą produktą, aiškią jo sudėtį ir mažą aloino kiekį. Vienos dozės mililitrais visiems preparatams nurodyti negalima – jų koncentracija skiriasi.

IASC sertifikavimo ženklas gali suteikti informacijos apie atitiktį alavijo kokybės, grynumo ir sudėties kriterijams, tačiau jis nėra gydomojo poveikio įrodymas. Sertifikavimo statusą verta patikrinti sertifikuotų produktų sąraše.

Vaistinės svilarožės (Marshmallow root) šaknis dėl augalinių gleivių liaudies medicinoje naudojama kaip atsikosėjimą skatinanti ir gleivinės sudirginimo simptomus lengvinanti priemonė.

Vartojant kartu su vaistais verta pasitikslinti, ar reikia tarp preparatų palikti laiko tarpą, nes gleivingos priemonės gali paveikti jų pasisavinimą.

Vitaminas U arba S-metilmetioninas, randamas kopūstų ir kitų augalų sultyse, virškinimo traktą veikia kompleksiškai, tačiau nėra pripažintas būtinu vitaminu. Laikoma, kad preparatas gali stimuliuoti mucino, apsaugančio gleivines, gamybą, slopinti histamino skyrimąsi, saugoti kepenis nuo pažaidos, tačiau patikimų klinikinių duomenų apie gydomąjį poveikį trūksta. Papildų pavidalu ši medžiaga nėra populiari, tad norint išbandyti jos poveikį, reikėtų pasigaminti kopūstų sulčių, bet kiek standartizuoto vitamino U su jomis gausite išlieka neaišku.

Cinkas svarbus normaliai audinių būklei ir atsinaujinimui. Jo junginys su karnozinu, dar vadinamas polaprezinku, tyrinėtas dėl poveikio virškinimo trakto gleivinei.

Yra klinikinių tyrimų, pagrindžiančių cinko karnozino efektyvumą esant virškinimo trakto sutrikimams, įskaitant vartojimą kartu su H. pylori gydymo schemomis, derinant papildą su gydytojo paskirtais vaistais.

Renkantis preparatą būtina atskirti viso cinko karnozino junginio masę nuo elementinio cinko kiekio ir įvertinti kitus vartojamus papildus. Didesnių dozių ar ilgesnio vartojimo poreikį verta aptarti su specialistu.

Šaltalankių aliejus vertinamas dėl riebalų rūgščių, karotinoidų ir vitamino E junginių. Jo poveikis skrandžio pažeidimams tyrinėtas ir gyvūnų modeliuose.

Renkantis produktą labai svarbi aiški sudėtis: ar tai grynas šaltalankių aliejus, ar jo mišinys su kitu aliejumi, kokia šaltalankių aliejaus dalis.

Praktikoje rekomenduoju šaltalankių aliejų vartoti po vieną arbatinį šaukštelį tarp valgių du kartus per dieną, tačiau jei toks būdas sukels diskomfortą, galite vartoti kartu su šiltu valgiu arba mažinti dozę.

Saldymedis laikomas adaptogenu. Sudėtyje esantis glicirizinas gali sukelti natrio ir skysčių susilaikymą, kalio netekimą, kraujospūdžio padidėjimą bei širdies ritmo sutrikimus. Dėl šios priežasties rekomenduojama rinktis deglicirizinuotą (DGL) saldymedį.

Saldymedžio junginiai tyrinėjami dėl galimo poveikio gleivių gamybai ir gleivinės apsaugos mechanizmams, tačiau patikimų klinikinių duomenų apie gydomąjį poveikį nepakanka.

L-glutaminas – sąlygiškai nepakeičiama aminorūgštis: įprastomis aplinkybėmis organizmas jo pasigamina, tačiau tam tikromis būklėmis poreikis gali padidėti. Jis yra svarbus kai kurių žarnyno ląstelių energijos šaltinis.

Glutaminas gali skatinti gleivių gamybą taip apsaugodamas virškinimo traktą nuo pažeidimų. Kai kurie tyrimai rodo, kad jis taip pat gali mažinti uždegimą.

Dažniausiai rekomenduojama vartoti 5-10 gramų per dieną 30 min prieš valgį.

Kompleksinės priemonės

Terra Origin healthy gut

Galimas privalumas – kelios medžiagos viename preparate. Vis dėlto naudą lemia konkreti sudėtis ir kiekvienos medžiagos kiekis.
Trūkumas – atsiradus nepageidaujamai reakcijai sunkiau nustatyti, kuri sudedamoji dalis ją sukėlė.

Iberogast mano praktikoje kai kuriems žmonėms padeda sumažinti virškinimo diskomfortą. Vis dėlto simptomų palengvėjimas savaime nepatvirtina gleivinės gijimo. Svarbu tikrinti konkretaus preparato sudėtį ir pakuotės lapelį: ugniažolių turintiems preparatams taikomi perspėjimai dėl kepenų pažeidimo.

Na, ir pabaigai – kitos priemonės, minimos gleivinių sveikatos kontekste. Jų vartojimas grindžiamas nevienodais duomenimis: tradiciniu vartojimu, laboratoriniais ar klinikiniais tyrimais ir praktiniais pastebėjimais.

Gleivinių sveikatos kontekste galima sutikti ir raudonąją guobą, mastikos dervą, kraujažolę, ožragę, gysločio ekstraktus, peletrūną, želatinos tanatą, chitozaną, MSM, karnitiną, omega-3 bei vitaminus A ir E.

Tačiau tai nėra vienos paskirties ir vienodo veiksmingumo priemonių grupė. Kai kurios vartojamos konkretiems simptomams, kitos tiriamos dėl tam tikrų mechanizmų, o dar kitų nauda pirmiausia aktuali esant maistinių medžiagų trūkumui.

Todėl šį sąrašą pateikiu kaip galimas atskirų apžvalgų temas, o ne kaip patvirtintą gleivinę atkuriančių preparatų rinkinį. Vien pavadinimo nepakanka sprendimui, ką vartoti.

Atskirai verta paminėti bismuto preparatus. Jie gali būti naudojami gleivinei apsaugoti ir tam tikrose H. pylori gydymo schemose.

Kaip išsirinkti?

Gleivinė nuo papildų gausos nebūtinai pasijus labiau mylima.

Mano praktinis principas – pradėti nuo aiškaus tikslo ir vienu metu įvesti vieną naują priemonę. Taip lengviau įvertinti jos toleravimą ir galimą poveikį. Kelios dienos gali parodyti nepageidaujamą reakciją, tačiau naudos vertinimui kartais reikia daugiau laiko.

Jei priemonė nepadeda, nebūtina jos automatiškai pakeisti kita. Verta dar kartą paklausti: ar tikrai žinome, kokią problemą bandome spręsti?

Gleivinei svarbu pakankama mityba, kuo mažiau ją pažeidžiančių veiksnių ir tinkamai gydoma pagrindinė liga, jei tokia yra. Pagalbinės priemonės gali padėti, jei suprantame jų paskirtį ir galimybių ribas.