Iš burnos sukramtytas maistas keliauja į stemplę – maždaug 25 cm ilgio raumeninį vamzdelį, jungiantį ryklę su skrandžiu. Nors stemplė yra beveik vertikalioje padėtyje, maistas joje juda ne krisdamas žemyn dėl gravitacijos. Jį skrandžio link stumia ritmiški raumenų susitraukimai, vadinami peristaltika.

Net jei sugalvotumėte pietauti kabėdami aukštyn kojomis, ko nuoširdžiai nerekomenduoju, maistas vis tiek pasiektų skrandį.

Stemplės pradžioje ir pabaigoje yra du sfinkteriai – raumeniniai raukai, reguliuojantys maisto judėjimą.

Viršutinis stemplės sfinkteris atskiria ryklę nuo stemplės, o apatinis – stemplę nuo skrandžio. Jų užduotis ne tik praleisti maistą reikiama kryptimi, bet ir neleisti virškinimo trakto turiniui keliauti ten, kur jam nepriklauso.

Kodėl kyla rūgštis?

Sveikam žmogui nedidelis skrandžio turinio kiekis retkarčiais gali patekti į stemplę. Dažniausiai tai nesukelia problemų, nes stemplė turi apsauginius mechanizmus: peristaltika padeda pašalinti patekusį turinį, seilės neutralizuoja dalį rūgšties, o gleivinė geba atsinaujinti.

Tačiau stemplė nėra skrandis. Jos gleivinė nepritaikyta ilgalaikiam kontaktui su rūgščiu skrandžio turiniu ir tokio išmėginimo paprasčiausiai neištvers. Blogai funkcionuojantys sfinkteriai, nuolat stemplės gleivinę deginanti rūgštis sukelia nemažai problemų, prie kurių žmonės tiesiog prisitaiko ir nustoja kreipti dėmesio. Arba dar blogiau: savarankiškai, o kartais ir su sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis intensyviai gydo ne ligą, bet simptomą taip tik pablogindami situaciją.

Jei refliukso epizodai tampa pernelyg dažni, užsitęsia arba sukelia nemalonius simptomus ir audinių pažeidimus, kalbame apie gastroezofaginio refliukso ligą (GERL).

Refliuksą dažnai siejame su padidėjusiu skrandžio rūgštingumu. Tačiau čia slypi viena svarbi detalė: refliuksas pirmiausia yra skrandžio turinio judėjimo netinkama kryptimi problema, o ne savaime per didelio rūgštingumo įrodymas. Skrandžio rūgštis atlieka labai svarbias funkcijas. Ji padeda aktyvuoti baltymus skaidančius fermentus, dalyvauja maisto virškinime ir sudaro nepalankią terpę daugeliui su maistu patenkančių mikroorganizmų. Problema yra ne rūgštis, o tai, kad ji pasiklydo ir keliauja ne ten, kur reikia.

Viena svarbiausių refliukso priežasčių – netinkamu metu atsipalaiduojantis apatinis stemplės sfinkteris. Refliuksą taip pat gali skatinti sumažėjęs sfinkterio tonusas, diafragminė išvarža, padidėjęs spaudimas pilvo ertmėje, nutukimas ar sutrikęs stemplės gebėjimas pašalinti į ją patekusį turinį.

Refliuksas „gydomas“ įvairiais rūgštingumo blokatoriais – dažniausiai naudojami antacidai arba protonų siurblio inhibitoriai (Omeprazol, Nolplaza, Ezomeprazol). Labai noriu, kad perskaitę šį straipsnį atsimintumėte, kad:

tokio tipo vaistai gydo simptomą – kylančios rūgšties pojūtį, tačiau neišsprendžia problemų ištakų.

Šie preparatai gali būti naudingi malšinant simptomus ir leidžiant pažeistai gleivinei sugyti, tačiau neturėtų tapti pretekstu mėnesių mėnesius gerti tabletes ar dar blogiau – sodą šaukštais ir neieškant tikrųjų būklės priežasčių.

_{Apatinis stemplės sfinkteris veikia tarsi vartai: atsiveria praleisdamas maistą į skrandį ir paprastai lieka uždarytas, kad skrandžio turinys negrįžtų atgal. Kai šie vartai atsiveria netinkamu metu, gali pasireikšti refliuksas.}

Ar reikia gydyti?

Nuolat pasikartojantis refliuksas nėra vien nemalonus deginimo pojūtis. Ilgainiui rūgštus skrandžio turinys gali sukelti stemplės gleivinės uždegimą, erozijas, opas, randėjimą ir susiaurėjimą.

Kai kuriems žmonėms vystosi Barretto stemplė – būklė, kai pakinta gleivinės ląstelės ir padidėja stemplės adenokarcinomos rizika.

Beje, GERL nebūtinai pasireiškia vien klasikiniu rėmeniu. Kai kurie žmonės skundžiasi atsirūgimu, rūgštaus turinio patekimu į burną, kosuliu ar krenkštėjimu. Kaip ir daugelio ligų atveju, simptomai nėra labai specifiški ir gali būti susieti su kitais sutrikimais.

Pavyzdžiui, gniužulo jausmas gerklėje gali būti susijęs su raumenų įtampa, padidėjusiu jautrumu, stresu ar kitomis būklėmis. Kartais jį sukelia ir stipriai padidėjusi skydliaukė. Jeigu maistas iš tiesų stringa ryjant, tai jau ne paprastas gniužulo pojūtis, o rijimo sutrikimas, kurį būtina įvertinti mediciniškai.

Nuolatinis krenkštėjimas taip pat nėra specifinis GERL požymis. Jį gali sukelti nosiaryklės sekreto tekėjimas, alergijos, kvėpavimo takų dirginimas ir kitos priežastys.

Jei rėmuo kartojasi dažnai, nepraeina taikant įprastas priemones arba atsiranda rijimo sutrikimų, verta kreiptis į gydytoją. Ypač svarbu neatidėlioti ištyrimo, jei maistas stringa ryjant, be aiškios priežasties mažėja svoris, kartojasi vėmimas, nustatoma nepaaiškinama mažakraujystė ar pastebimas kraujavimas iš virškinimo trakto.

Savo protokoluose, mokymuose, seminaruose ir konsultacijose dažnai kartoju: skrandis dantų neturi.

Kramtymas yra pirmasis mechaninis maisto apdorojimo etapas. Kuo geriau susmulkiname maistą ir sumaišome jį su seilėmis, tuo labiau paruošiame jį tolesniam virškinimui. Žinoma, skrandis taip pat turi stiprius raumenis, kurie maistą maišo ir šiek tiek smulkina. Svarbu atkreipti dėmesį ir į valgymo įpročius. Gausūs valgiai didina skrandžio išsitempimą, o tai gali skatinti trumpalaikius apatinio stemplės sfinkterio atsipalaidavimus. Kai kuriems žmonėms simptomus sustiprina ir valgymas prieš pat gulantis miegoti.

Tulžis gali patekti iš dvylikapirštės žarnos į skrandį, o kai kuriais atvejais ir į stemplę, palikdama joje kartų poskonį. Tam įtakos gali turėti sutrikusi prievarčio funkcija ar tam tikros chirurginės operacijos. Atsirūgimas tulžimi gali būti siejamas ir su žarnyno nervų sistemos sutrikimais, įtakojančiais virškinimo trakto motorikos pokyčius (atbulinis tulžies užmetimas iki stemplės).

Degina, bet kalta ne rūgštis…

Jei tinkamai nefunkcionuoja skrandis, maistas jame nevirškinamas ir per ilgai užsilaiko, raumeninis sfinkterio audinys gali persitempti ir praleidinėti maistą atgal. Nutukimas, ypač pilvo zonoje, taip pat gali provokuoti GERL simptomus.

Pabaigai – dar viena įdomi detalė.

Egzistuoja būklė, vadinama funkciniu rėmeniu. Žmogus jaučia tikrą, kartais labai varginantį deginimą, tačiau tyrimai neparodo patologinio rūgšties poveikio stemplei, o simptomai nėra susiję su nustatomais refliukso epizodais.

Tokiais atvejais svarbų vaidmenį gali atlikti nervų sistemos jautrumas, stemplės ir smegenų tarpusavio signalų apdorojimas bei psichoemocinės būsenos įtaka simptomų suvokimui. Tai nereiškia, kad žmogui simptomai tik vaidenasi. Jie yra tikri, tačiau jų mechanizmas kitoks, todėl ir gydymas gali skirtis.

Ne kiekvienas rėmuo reiškia per daug rūgšties, ne kiekvienas atsirūgimas reiškia blogą virškinimą, o ne kiekvienam deginimo pojūčiui reikalingas vienodas gydymas.